Ilija Jorga (SOKE, 10 dan) yra vienas
iš karatė pradininkų buvusioje Jugoslavijoje, Fudokan karatė stiliaus įkūrėjas,
sporto medicinos daktaras, Belgrado universiteto fiziologijos profesorius. Jis
tapo Jugoslavijos čempionu kumite rungtyje trylika metų iš eilės,
tarptautiniuose čempionatuose iškovojo aštuoniolika medalių, o nuo 1968 iki 1980 m. buvo vyriausiuoju buvusios Jugoslavijos nacionalinės karatė rinktinės treneriu, ir rinktinė įvairiuose tarptautiniuose turnyruose laimėjo 65 medalius. Būdamas 40–ies, 1980 m. drauge su broliu Vladimiru Jorga ir sensėjumi Taiji Kase ėmė oficialiai
propaguoti Fudokan karatė stilių. Įkūrė PasaulioTradicinio Fudokan Shotokan Karatė–Do Federaciją, kurios nariais yra 86 šalys.
Pirmiausia norėčiau
paklausti, kaip tiems, kurie apie tai nieko nežino, paaiškintumėte, kas yra
Fudokan karatė stilius?
Trumpai tariant, Fudokan
faktiškai yra Shotokan elitas. Galite paklausti, kodėl pasakiau, kad tai
elitas. Turite suprasti, kad Fudokan yra simbiozė, sintezė trijų skirtingų
asmenų: sensėjaus Tatsuo Murakami, sensėjaus Taiji Kaze ir sensėjaus Hidetaka
Nishiyama. Tatsuo Murakami buvo pirmas japonas, atvykęs į Europą. Jis buvo
mokytojas, labai brutalus mokytojas. Jis išmokė mane: jei nusprendei kažką
daryti, tai turi eiti tiesiai, į nieką neatsižvelgdamas.
Sensėjus Kaze savo brutalumu
buvo labai panašus į jį. Bet gimus dukroms Yumiko ir Sachiko jis visiškai
pasikeitė. Tapo malonus, išmokė mane, kaip kovoti, išmokė kata (karatė elementų seka, atspindinti kovą su
įsivaizduojamu priešininku red. past.) ir kumite (karatė dvikova, red. past.) paslapčių. Ir jis tikrai norėjo tai
daryti… Man labai patiko kumite, turėjau tam talentą, bet kartą, kai
man buvo 34–eri, patekau į automobilio avariją. Laimei, likau gyvas, bet
turėjau liautis varžytis kumite, nes mano akyse vis dar yra stiklo
šukelių. Tad perėjau prie kata rungties. Sensėjus Kaze taip gerai
išmokė mane atlikti kata, kad tapau Europos kata rungties
čempionu.
Sensėjus Nishiyama buvo visiškai
kitoks žmogus – jis mane išmokė to, kas iš tiesų yra kovos menas – Bu-do karatė.
Žinote, ir prieš jį turėjau susidėliojęs tam tikrą žinių mozaiką, tačiau su
tuščiomis vietomis. Ir šias vietas užpildė sensėjus Nishiyama. Man išties
pasisekė, kad turėjau tris geriausius pasaulio mokytojus. Fudokan yra šių trijų
žmonių sintezė. Be to, esu universiteto profesorius, dėstau fiziologiją, tai
yra mano darbas, o karatė yra mano meilė. Taigi naudoju fiziologijos,
traumatologijos, biomechanikos žinias, kalbu su jumis kitaip, – taip, kad iš
tiesų viską suprastumėte. Japonai, pavyzdžiui, turi žodį kime (maksimalus kūno energijos sukoncentravimas smūgio
pabaigoje, red. past.). Ką
reiškia kime? Galiu jums išaiškinti, ką reiškia kime, ir
daugelį kitų dalykų. Kaip profesorius, kaip karatė mokytojas, esu įsipareigojęs
apsaugoti savo mokinius. Žinote, kiekviena sistema turi gerų ir blogų aspektų.
Shotokan sistemos metodas – vienas iš geriausių pasaulyje, bet turi keletą
defektų. Juos pataisyti ir buvo mano darbas. Sensėjus Nishiyama pasakė: „Ilija,
tu privalai tai padaryti“. Žinote, žmogus yra biologinė medžiaga, turinti
apribojimų, kuriuos peržengus prasideda tikrosios problemos. Viena rimta karatė
problema – mikrotraumos, besikaupiančių mikrotraumų poveikis. Japonai norėjo
mane nužudyti, kai ėmiau aiškinti: „Darykite šitaip arba šitaip, ir jūs išvengsite
problemų“. Jie bijojo, kad rinka susitrauks, jei sakysiu mokiniui: „Nedaryk
taip, nes nutiks tas ar anas“. Jie bijojo, bet maniau, kad būtina sakyti tai
žmonėms. Tad Fudokan sudaro geriausi Shotokan aspektai bei išmanymas ir
mokslinės žinios.
Ar kas nors pasikeitė
Fudokan karatė per šiuos 30 metų?
Taip, savaime suprantama. Turite
suvokti, kad karatė nėra tarsi akmuo, tarsi betonas. Tai gyvas organizmas. Jis
turi vidinį gyvenimą, ir, žinoma, vyksta evoliucija. Jei pažiūrėtumėte, koks
karatė buvo sensėjaus Gichin Funakoshi laikais, jūs nustebtumėte. Vėliau
prasidėjo nauja evoliucija, atėjo sensėjus Nakayama, paskui sensėjus Nishiyama,
visada atsirasdavo kažkas nauja. Žinoma, Fudokan visi šie dalykai taip pat
būdingi.
Gal galėtumėte apibūdinti
tai, kas pasikeitė, duoti pavyzdžių?
Duosiu jums pavyzdžių. Daug
pavyzdžių. Visų pirma, mūsų karatė buvo faktiškai uždrausta naudoti smūgius
atvira ranka. Esą tai sportinė karatė, ir jų neįmanoma kontroliuoti. Mes
reikalavome – aš reikalavau – įdiegti smūgių atvira ranka kombinacijas. Tai –
pirmas pavyzdys. Antras pavyzdys yra tas, kad Shotokan vyravo tiesios linijos,
esą Bu-do (kovos kelias, kario kelias, red. past.) kelias yra tiesus.
Bet mes irgi tai pakeitėme – įvedėme judėjimą puslankiu. Žinote, Fudokan karatė
varžybose turime tik vieną svorio kategoriją, taigi, jei kas nors sveria 150
kg, o jūs sveriate 60 kg, jūs negalite priešpastatyti savosios masės
priešininko masei. Turite išvengti šių jėgų. Ir mes tai darome. Ir tada,
žinoma, kata… Mūsų manymu, kata yra karatė gyvybė. Žmonės
nesupranta – tai nėra paprastas judėjimas. Tai visiškai kitokie dalykai. Tad…
yra labai daug pokyčių.
Suprantu. Jūs dalyvavote
turnyruose ir čempionatuose, dabar esate teisėjas. Ar galite palyginti
praeities ir šių dienų varžybų taisykles? Ar jos tapo brutalesnės, o gal kaip
tik atvirkščiai?
Žinote, nenoriu, kad
galvotumėte, jog tai nostalgija. Bet kai buvau jaunas, karatė buvo
sąžiningesnis. Jei kas nors tau smogdavo, nebuvo įmanoma tai rodyti, verkti,
šaukti teisėjui „Žiūrėkit, žiūrėkit“, kaip kad vyksta dabar. Tai viena. Antra,
manau, buvo kur kas daugiau fair play. Ir manau, kad karatė buvo
stipresnis, be jokių kompromisų. Vis dar buvo ta švari, tyra Bu-do kova. Dabar
nukrypstama į kraštutinumus. Viena pusė perėjo prie švelnumo, kita prie
žiaurumo. Pilnas kontaktas, K1, ir… daugelis kitų dalykų. Bet man nepatinka
tokios rūšies karatė. Karatė yra karatė, taip turi būti. Tai kovos menai. Ir,
žinoma, aš buvau kata ir kumite čempionas. Buvau unikalus
sportininkas, turėjęs titulų absoliučioje kategorijoje ir kata.
Ar turite kokių įsimintinų momentų kaip
sportininkas?
Žinoma, žinoma, papasakosiu. 1971 m. kovojau Europos
čempionato finale, mano priešininkas buvo misteris Hunder Hors iš Vokietijos.
Vaikinas metus ruošėsi šioms varžyboms Japonijoje. Mes su juo susikovėme
finale. Iki manęs jis tiesiog „suvalgė“, sunaikino savo priešininkus. Vienas jo
priešininkų buvo mano draugas iš Serbijos, iš buvusios Jugoslavijos. Jį turėjo
išvežti su greitąja, aš nuėjau jo aplankyti. Ir jis pasakė: „Ilija, jei
negalėsi laimėti, trenk jam kartą už mane.“ O aš atsakiau: „Nesijaudink,
būtinai.“ Ir tada pradėjome kovą. Priešininkas buvo iš tiesų fantastiškas.
Vieną akimirką jis puolė mane koja, mae-geri (tiesus spyris į priekį, red. past.), ne, aš spyriau jam mae-geri,
jis nublokavo mane alkūne ir sulaužė man koją. Tai įvyko likus dešimčiai
sekundžių iki pagrindinio kovos laiko pabaigos. Žinoma, ten buvo mano kolegų
gydytojų… Pasakiau jiems: „Turite duoti man novokaino. Pastatykit mane ant
kojų, nenoriu pralaimėti. Juk finalas būna tik kartą“. Taigi aš grįžau kovoti,
o tas vaikinas tiesiog laukė, kol taps nugalėtoju. Bet jis nesuprato, kad esu
vyras iš Balkanų. O mes esame kiek keistoki žmonės (juokiasi). Tą
akimirką aš atakavau jį, jis labai sutriko, ir jau abu turėjome po waza–ari
(pusė taško, red. past.), taigi pasibaigus pagrindiniam kovos
laikui buvo lygiosios. Ir jis ėmė galvoti apie visa tai, ką turėjo, ir apie
tai, kad viskas prasideda iš naujo. Ir vieną akimirką, vieną mažulytę sekundės
dalį jis nebuvo užtikrintas savimi. O tą sekundės dalį aš panaudojau savo
atakai. Teisėjavo sensėjus Akira Maeda, o aš su sulaužyta koja tapau čempionu.
Išties čempioniškas būdas laimėti.
Išties. Sakykite, ar
karatė jums padeda kasdieniame gyvenime?
Pasakysiu jums štai ką. Po 50 metų, praleistų užsiimant
karatė, žinoma, tampi ekspertu. Bet nemanau, kad tai labai svarbu. Žinote, kur
kas svarbesni dalykai yra infrastruktūra, ryšiai tarp žmonių, pamokos, subordinacija.
Dabar esu sensėjus, kitaip tariant, mokytojas. Pamenu, kaip žvelgdavau į
sensėjus, savo mokytojus. O dabar atsidūriau toje pačioje situacijoje.
Suprantate, kartais nėra lengva vaidinti šį vaidmenį. Visada privalai būti
geriausias, nes žmonės žiūri į tave, tarsi būtum pusdievis. Normalu, aš nesu
pusdievis. Bet pamenu, kad irgi žvelgdavau į savo mokytojus kaip į pusdievius.
Tad ši karatė pusė yra labai miela. Žinoma, kasmet ateina nauja karta, nauji
žmonės, nauji požiūriai, nauja energija, viskas atsinaujina. O tu, žmogau,
kasmet tampi senesnis ir senesnis. Žinoma, esi kur kas didesnis ekspertas.
Žinai kur kas daugiau. Tai neturi ribų. Ir tai man patinka. Eidamas Bu-do
keliu, negali pasakyti: „Dabar esu 10–as dan (aukščiausias meistriškumo laipsnis, red.
past.), ir jau baigsiu
darbus“. Tai neegzistuoja. Bu-do neturi ribų. Kas dieną privalai eiti, eiti,
eiti, eiti… Tai man patinka.
Ar karatė kaip nors
pakeitė jūsų charakterį?
Geras klausimas. Esu Skorpionas. O pagal kinus esu
Drakonas. Tai siaubinga kombinacija. Buvau nepaprastai agresyvus. Karatė mane
pakeitė. Pamažėle ta agresija slopo, ir dabar, kai matau žmones, panašius į
mane ankstesnįjį, šypsausi, nes jie nežino to, ką žinau aš, suprantate? Taip,
karatė užtikrintai mane nuleido ant žemės.
Gal turite kokių nors
ateities planų, savo ir dėl fudokan karatė?
Sulaukus 71–erių, kokių gi planų galima turėti ateičiai? (šypsosi)
Pasaulyje daug neramumų. Nelaimei, yra daug karatė
federacijų. Noriu, kad Fudokan federacija liktų labai rimta, su mielais
žmonėmis ir turėtų perspektyvų. Kovoje tarp sportinio karatė ir tradicinio
karatė, trunkančioje jau 30 metų, šiuo metu abi pusės yra pralaimėtojos. Labai
lengva tai suprasti, bet jos to nenori, nes abiem pusėms rūpi rinka, jos ją
savinasi, suprantate? O aš šios rūšies kompleksų neturiu, nes buvau medicinos
daktaras, buvau asistentas, docentas, profesorius, dirbęs pilnu etatu, ir taip
toliau. Kelis kartus tapau čempionu, tad man nieko netrūksta. Pinigai… Ką gi
reiškia pinigai? Turiu pakankamai normaliam gyvenimui, nenoriu tapti Rokfeleriu
ar panašiai.
Noriu – tai mano planas – padaryti kažką išties gražaus,
pavyzdžiui, pabaigti knygą. Parašiau 19 knygų. Kai kurios jų apie mediciną, kai
kurios apie karatė, bet dabar noriu baigti kitą. Tik neturiu laiko ir už tai
nekenčiu savęs. Noriu pabaigti knygą „Sensei & Kohai“. Tai mano tikrojo
sensėjaus Nishiyama’os biografija, tokia, kokią ją matau aš. Noriu aprašyti,
kaip jaunystėje stebėjau jį įvairiose situacijose, kovose, juokinguose
nutikimuose, noriu parodyti, koks buvo tas žmogus. Puikiai tai žinau ir manau,
kad būtina užbaigti šią knygą. Tai vienas iš planų.
Antra, turite žinoti, kad buvau akademijos studentas,
mokiausi skulptūros, o kai man suėjo aštuoniolika, netekau tėvo. Netekau tėvo
ir įstojau į mediciną, tik niekada netikėjau, jog būsiu daktaras. Žinoma, noriu
būti labai geras daktaras. Bet prisiminimai apie skulptūros studijas liko
širdyje, ir aš viską pradėjau iš naujo – po daugybės metų vėl užsiimu
skulptūra. Tai mano hobis, ir aš juo mėgaujuosi. Tai mano planas. Ir, žinoma,
noriu susilaukti dar vieno vaikučio (šypsosi).
1995–1998 metais
Lietuvoje jūs vedėte seminarus. Gal planuojate vėl pas mus atvykti?
Aaa, atvykti į Lietuvą? Aš prisimenu kai kuriuos vaikinus
iš Lietuvos. Prisimenu, kad ten lankėsi mano draugas Andrzej Maciejewski. Taip,
mes susitarėme su klubo „Karatė akademija“
vadovu Ryčiu Bublevičiumi, kad 2012 m. birželį, nuo 20 iki 24 dienos, aš
būsiu Lietuvoje.
Ačiū jums už pokalbį ir lauksime jūsų Lietuvoje.
Rasa Akstinienė, 2011
/0.png)